Laikrodis išmuša vidurnaktį. O miego nėra. Pasiimu į lovą ausinuką ir pasislepiu nuo galvos iki kojų po antklode. Nors slėptis ir nėra nuo ko.
Lostprophets - Sway
Mano alkūnės šlapios nuo ašarų, bet nežinau, kodėl. Neverkiau, neatrodo, kad būčiau. Aš sklandau kažkur. “Like in place with no time and much space”. Kas nors pajauskit mano muziką taip, kaip aš ją jaučiu.
Apocalyptica - Beautiful
Apocalyptica - Bring Them All To Light, o po to… Stovi lietuj pusnuogis ir jauti, kaip dangus talžo tavo kūną, nusiplauni viską, kas negera viduj…
The Rasmus - In The Shadows
Atleisk, Manson’ai, bet Tavęs šįvakar neklausysiu. (Nors “Sweet Dreams” prieš tai vis vien suėjo per ausis gerai.) Su Tavimi manyje vėl ima atgimt tas juodų minčių ir tamsaus charakterio vaikas, “tipo gotas”, kuriuo buvau kokių keturiolikos. Pastaruoju metu vis dažniau apima noras jį susigrąžint, tačiau kaskart prieinu prie išvados, jog juodas niūrus garderobas ne itin tinka prie rėkiančių raudonų-mėlynų plaukų, tad ir vėl tenka lįst į savo dryžuotas pėdkelnes.
Rodyk draugams
Jis sakė, kad mane myli.
Ne jis vienas.
Du visiškai skirtingi žmonės. Lygiai taip pat skambantys žodžiai, tačiau reiškiantys visiškai skirtingus dalykus.
Tapau abejinga žmonėms, nes nuolat jaučiau jų abejingumą man.
Labai dažnai žmonės mano, kad depresiją galima lengvai pagydyti. Jiems atrodo, kad užtenka žmogų pralinksminti, ir ji praeis.
Depresija nėra liūdesys.
Blogą savijautą ne visada lemia tai, kad kažkas pasakė ar padarė kažką. Kartais tai kyla iš kur kas giliau.
Kartais tiesiog. Jauties.
O kitiems visiškai į tai nusispjaut.
Rodyk draugams
Vėl kažkas įsodino atominę bombą mano stemplėj.
Šiandien vėl nusileidau ant žemės ir dar kartą pažvelgiau į tai, kuo esu.
Kuo man lemta būt.
Šiandien INFP rado INFP.
Džiugu - kad rado, gaila - kad tik vieną.
Neįsivaizduoju, kiek metų svajojau apie tokią akimirką.
Tik realybė visad būna kitokia, negu kad tai sukuria ir suvokia N.
Jaučiuosi įvertinta. Pakylėjimas, ar kas. Kad bus kam padėt reabilituotis. Motiniškasis INFP.
Gaila tik, kad nebus, kad pagydytų manąjį.
Polarkreis 18 kuo puikiausiai sukuria dabarties foną. Po pastarųjų devynerių mėnesių skraidymo Kauno atmosferoj virš savojo AŠ pasaulio burbulo. Pasirodžius smeigtukui kitam INFP ir pašaukus sugrįžt.
Bus sunku, žinau.
Melancholija, nepagrįstas liūdesys, ašaros be tikslo, tiesiog savotiškas apsivalymas. Jautumasis kitokiu, jautimasis atstumtu, perdidelis gilinimasis į viską, ieškojimas kažkokios prasmės, reikšmės, tikslo, paaiškinimo. Atstūmimas tų, kurie bando prie šito bent kiek prisiliest.
Likimas vienui vienu.
Dabar esu pakankamai stipri, kad galėčiau atsisakyt, atsitraukt ir nekrist vėl ton pačion duobėn, iš kurios šitiek metų stengiausi taip išlipt.
Viena bėda, kad pati to noriu.
INFP reikia viso to, kad gyventų. Kad galėtų būt ir jaustis savimi.
Toks esu vidinis aš. Tikrasis aš.
Rodyk draugams
So f*cking strong admiration. Curse you, l.
Kas buvo tądien, nepamiršiu niekad. Ir priežasties, kodėl prasidėjo visa tai.
Kaip ir eilinį kartą, viską suprantu ne taip. Kaip kad, tavo žodžiais, reiktų suprast.
She’s blessed. She’d got the best.
She always gets, I guess.
Curse her, too.
Prieš balažin kiek metų, kai dar buvau naivas vaikas. Pirmąjį pokalbį IMVU padovanojo Vilkas. Suaugęs, rimtas. Jam aš irgi buvau pirmas kartas. Šviežiai trisdešimties. Ir pačią pirmą dieną, kai draugai padovanojo jam gitarą. “Acoustic. I’m rather short in whole this thing about them, you know.”
Tada baidžiausi savo “short English”, ir su daugybe pasiteisinimų, daugiau nebeatrašiau.
O dabar taip reikėtų.
Tu irgi turi jo bruožą. Elgies kaip vaikas, bet, kai man sunku, nepaprastai suaugęs. Stebiuos.
Naikink. Prisijaukintam žvėriui kur kas daugiau šansų tau įkąst.
Rodyk draugams
Evan Bartholomew - Spirit Happening
“ir rimtai tu man miela.”
O man - jo muzika.
Rodyk draugams
Atveriu plačiai langą ir traukiu lietų į save.
Nenoriu aš į Kauną. Oi kaip nenoriu nenoriu nenoriu! Noriu į studijas, noriu į multimedijas, noriu į KTU, bet į Kauną - ne. Išvis dabar nenoriu niekur iš savo Tundros išvykt.
Betoninis Robotukų Fabrikas.
Rodyk draugams
Pirmas, vienintelis ir, ko gero, paskutinis.
Skraidau padebesiais ^^
Rodyk draugams
Yo, listen up here’s a story
About a little guy
That lives in a blue world…
01:30 AM, iškilmingai baigiu pildyt stojimų prašymo lapą ir peržiūriu jį dar kartą. Kažkaip nesinorėjo iš šešiolikos galimų laukelių palikt užpildytus tik tris, tai visas procesas vietoj penkiolikos minučių užtruko, berods, visą amžinybę, suvalgė laiko tarpą, išsitenkantį net per dvi paras.
Ir buvo verta! Radau vieną dalyką, kuris vėl mano veidan įpaišė evilgrin ir įpūtė lašą vilties. Oh I’m so lucky lucky. Gal auksinių karosų šėrimas tikrai neša laimę, gal devyniolikmetis jau laikomas nebe piemeniu, o gal tiesiog mėlynoms galvos sekasi labiau. (Jei viskas klostysis taip, kaip galėtų klostytis tokiom aplinkybėm, tai, Red, turėsi Kaune pažįstamų;DD )
Liepa liepa liepa. Pirmoji jos pusė, deja, prabėgs nespėjus nė deramai sumirksėt. Vargšas geriausias mano metų mėnuo. Liepos antra, liepos aštunta, liepos devinta, liepos vienuolikta, liepos trylikta, liepos… na, progų liepą daug. Ne itin mėgstu šitaip, liaudiškai tariant “baliavot”, kone kas antrą dieną. Palikit paskutinę vasarą poooooilsiui!
Blue are the feelings
That live inside me
Rodyk draugams
Nebeliko to. Kažko, kas laikytų. Keltų aukštyn. Padėtų ištvert. Diena iš dienos. Nebedžiugina niekas. Man tiesiog. Nesvietiškai liūdna. Ir neklauskit, kodėl. Nenoriu kalbėt. Gal tiesiog. Ieškau atsakymo. Tylaus, supratimo. Įgriso tie pažadai. Kalbos. Jums lengva. Išskleidus rankas. Smigimas žemyn. Šauksmas. Atsiliept? Tuštuma. Šaltis. Kasdieniai lietūs. Betiksliai. Trūkumas. Šeimos, draugų. Ateities. Tikslo. Siekių. Noro. Bet ko. Šilumos. Iš kažkur. Sudaužytos vienatvės. Ir dar daug ko. Reikia. Supratimo. Buvimo. Palaikymo. Ne žodžių. Man tiesiog…
Rodyk draugams
…ir išvarėm tryse (žodyje tryse nepadariau klaidos - reikia tarti su ilgąja “y”, kaip taria Sta) į mišką. Tiksliau penkiese - bet pagrindas buvo mūsų tryse. Išvarėm raudonų žibučių ieškot. Į chemiškai rūgštų/šarminį mišką, kurio augalai keičia spalvas dėl to, na va taip, kaip kad keičia spalvą lakmuso popierėliai.
Šiemet raudonųjų gražuolių nebuvo tiek jau ir daug. Kaip kad praeitąjį kartą. Galbūt todėl, kad šalia esančios dirvos šeimininkas nusprendė nebenaudot chemiškų trąšų (aaach, ore tvyrantis “gaivus” mėšlo “aromatas”), o naudojo gamtines, natūralias trąšas. O gal ir dėl to, kad pletkų pagalba šitą mielą kampelį sužino vis daugiau galvų (grįžtant prasilenkėm su automobiliu, kuris sustojo lygiai toje pat vietoje). Miškas, deja, mėlynavo nuo žibučių. O ne raudonavo.
O kai kur randamos rausvos galvelės buvo, nebent, labai trumpais kūneliais, kurių neįmanoma buvo nuskint.
(Dėl kokybės kaltos drebančios rankos - nuotrauką dedu vien dėl spalvų.)
Paskui Marius rado mažą mažą urvą. Ir didelį didelį apgraužtą kaulą šalia jo. Todėl nusprendėm, jog tame urvelyj gyvena Killer Rabbit. (Tas iš “Monty Python and the Holy Grail”.) Nabagas, ko gero, taip pat paveiktas rūgštaus cheminio dirvožemio. (Juk triušeliai turėtų valgyt kiškiakopūsčius, o ne karves.)
Grožėjomės vaizdu. Sta traktoriaus vėžėj rado plaukojančią mielą varlikę, kurią aš būčiau tuoj pat įsimylėjus, tačiau visas (tikriausiai visas) šiuolaikines varles domina “Redbull”, o ne jas mylinčios princesės, ir toji atkakliai paslėpė savo snukelį pelkės dumbliuose.
Ir dar mus užpuolė žudikės skruzdės. Tos tokios rudos, centimetro ilgio. Ir statančios, Mariaus manymu, “šanio ūgio dangoraižius”. (Na maždaug kokio pusmetrio aukščio.)
Ir ko tik miške nerasi!..
Marius rado “naująją Windowsų
Bliss versiją” :
O aš radau, jo žodžiais, “wayhome” :
Ir visas mūsų lobis - dvi puokštės žibučių. Daug mėlynų, keletas raudonų ir viena balta.
Nors labiausiai, visvien, džiaugiuosi grynu oru, gera kompanija ir turiningai praleistu laiku.
:)
